Laiko mitas
Kaip dažnai mėgstate sakyti “tam reikia laiko” ar “dar ne laikas”? Stebėtina daugybė žmonių tiki, kad kalbant apie naujų įgūdžių formavimą, profesinių tikslų siekimą ar tiesiog asmeninį tobulėjimą, laikas yra pagrindinis progreso įrankis. Garsioji frazė “laikas gydo žaizdas” dar nuo vaikystės moko, kad kantrus laukimas gali atnešti realius rezultatus. Esame mokomi, kad “kantrybė yra dorybė” , tačiau kartais užmirštame, kad dorybe čia vadinamas ne pasyvus laukimas, o aktyvus užsispyrimas savo tikslų link.
Laukimo problema
Dauguma mūsų puikiai suvokia, kad vien tik sausas laukimas, nesiimant veiksmų, negali atnešti pozityvių rezultatų. Matome tą pasaulyje aplink save: pasodinę augalą nesitikime, kad šis prigis nelaistomas ar nematydamas saulės šviesos, nors ir suvokiame, kad “tam reikia laiko”. Laikas reikalingas tam, kad per jį įvyktų procesai, kuriuos skatiname nuolatiniais savo veiksmais.
Tačiau net ir visą tai suvokdami kai kada renkamės veiksmu laikyti patį laukimą. Dar dažniau tai slepiasi po pasiteisinimu, kad “nesame tam pasiruošę”. Ar tai būtų kūrybinis iššūkis, profesinė ambicija ar tiesiog sunkus pokalbis, kurį vis atidėliojame, nes “nesijaučiame jam pasiruošę” - ši apsimestinė kantrybė belaukiant “tinkamo momento” yra didžiausia iliuzija, kokią sau galime sukurti. Mes niekada nebūsime pasiruošę tam, kas neišvengiamai išves mus iš komforto zonos. Išeiti iš komforto zonos visada bus nemalonu, visada sukels nepatogumų ir tai yra kaina, kurią turime sumokėti, kad sukurtume pokytį.
“Išeiti iš komforto zonos visada bus nemalonu, visada sukels nepatogumų ir tai yra kaina, kurią turime sumokėti, kad sukurtume pokytį. ”
Šis žmogiškasis aspektas yra bene populiariausia priežastis, kodėl tokia galybė žmonių renkasi gyventi ne idealioje situacijoje, nors ir suvokia, kad keli strateginiai sprendimai pakeistų jų gyvenimą į gerą. Šį fenomeną matome visose gyvenimo srityje: santykiuose su artimaisiais ir kolegomis, karjeros sprendimuose, asmeniniame tobulėjime. Net ir būdami nepatenkinti esama padėtimi mes dažniau renkamės pažįstamą nepatogumą, vietoj geresnės nežinomybės. Nežinomybės baimė gali būti tokia gili, kad verčiau renkamės visą gyvenimą gyventi nepatogume, kurį pažįstame ir kuris yra mums artimas, nei imamės pokyčių ir judame link geresnio, tačiau tokio nepažįstamo ir gąsdinančiai svetimo pasirinkimo.
Kad neskambėčiau visiškai filosofiškai, pateiksiu porą pavyzdžių, kurių pagrindu ši baimė aptarinėjama dažniausiai:
Žmonės, kurie augo su toksiškais tėvais ar nuolatos įsiveldavo į toksiškus santykius, yra linkę ir toliau vaikytis tokio santykių modelio, nors ir puikiai suvokia, kad tai kuria kančią ir nė kiek neprisideda prie jų gyvenimo kokybės. Tačiau tokie santykiai yra pažįstami, kaip pažįstamas yra ir nuolatos šį žmogų supantis kančios, baimės ar gėdos jausmas. Net ir atsidūrę sveikuose santykiuose tokie žmonės dažnai patiria stresą, nes yra užklupti nepažįstamų sąlygų bei emocijų, su kuriomis iki šiol nemokėjo tvarkytis.
Šis fenomenas yra dažna priežastis to, kodėl žmonės bijo keisti darbo vietą ar kopti karjeros laiptais. Net ir kankinami darbo sąlygų mes renkamės nekeisti ilgalaikės darbo vietos, arba “laukiame” kada mus paaukštins nesiimdami veiksmų, nes esame įpratę tvarkytis su esamais nepatogumais, o galimybė priimti sunkų sprendimą ir radikaliai pakeisti savo profesinį gyvenimą gali atrodyti gąsdinančiai nenuspėjama.
Abiem atvejais, kaip ir daugeliu kitų, žmogus dažniausiai supranta ar net tiksliai mato strateginį veiksmų planą, kurio dėka galėtų pakelti savo gyvenimo kokybę. Sunkumai prasideda tuomet, kai reikia tų veiksmų imtis: štai čia atsiranda laikas, kurio “dar reikia” ar “vis neužtenka”. Nereikėtų taip kaltinti niekuo dėto laiko. Po šia prokrastinacija slepiasi ne kas kitas, o mūsų baimė išlipti iš pažįstamų aplinkybių. “Man reikia laiko” tėra dopamino injekciją, kurią susileidžiame kaskart, kai siekiame psichologinio palengvėjimo. Pagalvokite, kada paskutinį kartą praėjus tam tikram laikui ir nesiimant jokių veiksmų jūs iš tiesų tapote labiau pasiruošę?
Laikas ir įgūdžių tobulėjimas
Ši žmogiška savybė nesvetima ir kūrybinių paslaugų tiekėjų tarpe, kai kalba pasisuka apie įgūdžių tobulinimą ar paslaugų spektro plėtimą. Laukimu kompensuojame savo stažą, pridengiame įgūdžių kokybę, tačiau retai kada iš tiesų išnaudojame laiką naudingai ir skiriame jį galimybei imtis realių veiksmų.
Laukiame kada “užaugs patirtis”: neabejotinai pažįstate ne vieną kūrybinės srities atstovą, kuris savo “stažą” skaičiuoja metais nuo pirmojo projekto pradžios. Čia sutinkame veikėją, kuris “montuoja jau 3 metus”, bet gali parodyti vos tris gerus darbus ir vis dar naudojasi tik bazinėmis montažo funkcijomis. Šalia jo lūkuriuoja kitas veikėjas, kuris mojuoja “penkiolikos metų patirtimi”, nors tegali pasigirti tais pačiais įgūdžiais, kuriuos įgavo per pirmus penkis. Visus penkiolika metų jis tiesiog pardavinėja tą patį įgūdį skirtingiems klientams ir nemato prasmės tobulėti toliau.
Įsivaizduokite kaip toks veikėjas atrodytų šiandien, jei visus penkioliką metų būtų kas mėnesį ėmesis sąmoningų veiksmų išmokti kažko naujo.
Laukiame kada galėsime kelti kainą: kažkada paklausiau Kūrybinio Proto kursų studentų, kada jie ruošiasi kelti savo paslaugų kainas. Atsakymas, deja, nenustebino: vieni vardino mėnesius, kiti metus, tačiau nė vienas nesugebėjo paaiškinti, kodėl praėjęs laikas yra susijęs su jų paslaugų verte. Žinoma, laikas yra būtinas naujiems įgūdžiams įgauti ar esamiems pagerinti, tačiau įsivaizduodami, kad privalome kažką daryti “metus” (būkime atviri, niekas nieko nedaro metus laiko kiekvieną dieną 16 val. per parą) mes tik kuriame sau iliuziją, kad pasyvi laiko tėkmė kažkaip prisideda prie mūsų įgūdžių augimo jų nepraktikuojant.
Laukiame, kada galėsime “sau leisti”: vengdami imtis veiksmų čia ir dabar mes esame linkę užkrauti savo tobulėjimo atsakomybę ir vėl niekuo dėtam laikui. Nors ir puikiai žinome, kad būtume geresni specialistai, jei išmoktume naujo įgūdžio, papildytume esamus ar perskaitytume tas kelias knygas, nueitume į kursus ar laisvalaikį paskirtume naujos praktikos galimybei, daug dažniau renkamės nukišti šiuos planus į “to do" sąrašą ir laukti patys nežinome kokio ženklo iš mėlyno dangaus. Ironiška, tačiau laikui esant tokiu ribotu resursu, mes vis tiek sugebame jo neišnaudoti.
Neabejotinai dalimi problemos čia tampa ir klaidingi prioritetai. Jei žinodami, kad dienoje turite 16 aktyvių valandų, jūs renkatės 4 iš jų pragulėti, 2 prageiminti, o visas likusias praleidžiate užknisančiame darbe - galbūt jūsų problema ne laikas, kuris vis neateina, o prioritetų paskirstymas. Esu tikra, kad sugebėtumėte gulėdami ant sofos tuo pat metu skaityti jūsų profesiniam ar asmeniniam tobulėjimui naudingą knygą ir tai suteiktų ne mažiau dopamino, nei piktybinė prokrastinacija.
““Man reikia laiko” tėra dopamino injekciją, kurią susileidžiame kaskart, kai siekiame psichologinio palengvėjimo.”
Nemaloni laiko tiesa
Nėra švelnaus būdo tai pasakyti: suvokdami, kad turite kur tobulėti ir nesiimdami veiksmų čia ir dabar, jūs kasdien mažinate savo gyvenimo kokybę. Laukimas suteikia daug nuostabių dalykų: kontrolės pojūtį ('“viskas laiko rankose”), emocinį saugumą (“nieko nedarysiu - nieko nenutiks”), produktyvumo iliuziją (“aš visą laiką užsiėmęs, neturiu laiko imtis kitų veiksmų”), tačiau visa tai slepia absoliučią stagnaciją ir eikvoja laiką, kurio nė vienas nesusigrąžinsime.
Priimti sunkų sprendimą ir imtis realų pokytį kuriančių veiksmų visada buvo ir bus sunku, tačiau tai turėtų būti jūsų prioritetas, jei norite po mėnesio, metų ar dešimties nebūti toje pačioje vietoje. Yra keletas būdų, kaip galite šį procesą paversti mažiau gąsdinančiu:
Pradėkite nuo nedidelių žingsnių: imkitės nedidelių veiksmų, kurie vestų prie didelio tikslo. Šimtas neperskaitytų knygų skamba baisiai, tačiau jei šią savaitę perskaitysite vieną - tai taps jūsų progresu didelio tikslo link.
Ugdykite naudingus įpročius: jau dabar pradėkite formuoti naudingus įpročius, kurie prisidėtų prie teigiamo pokyčio kūrimo. Tai gali būti dienos laiko blokavimas, kurį paskirste tik profesiniam tobulėjimui, papildomos ryto valandos, kurias paskirsite konkrečiam savo kūrybinių paslaugų tobulinimo aspektui (pvz. aš kiekvieną rytą pirmąsias dvi valandas paskiriu šių tekstų rašymui), o net ir asmeniniuose santykiuose galite atrasti įpročių, kurie padėtų juos auginti. Pavyzdžiui, kartą į savaitę ar dvi nutarkite laiką, kurį paskirsite sunkių temų nagrinėjimui po nedidelį gabalėlį: saugiai, ramiai, be gąsdinančių emocijų antplūdžio.
Nustokite laukti: jei žinote, kaip galite patobulėti - imkitės to čia ir dabar. Sunku patikėti, kiek daug galima nuveikti per sąlyginai trumpą laiką, kai iš tiesų imiesi konkrečių veiksmų. Tebūnie pirmoji sėkmė tampa jūsų pirmuoju įkvėpimu.
Taigi,
Tikiu, kad nieko malonaus šiame straipsnyje neperskaitėte - taip ir turi būti. Jei esate tikslinė šio teksto auditorija, šios mintys turėtų veikti kaip adatos dūris, primenantis apie jūsų veltui eikvojamas dienas ir stagnuojantį potencialą.
Tiesa, į šiuos pamąstymus nederėtų žiūrėti obsesyviai: aš neskatinu perdėto produktyvo, no-holiday rėžimo. Ramus ir užtikrintas judėjimas į priekį bei sąmoningas pasinaudojimas laiko galimybėmis nėra tas pats, kas isteriškas lėkimas, kuris greitai iš jūsų pareikalaus perdegimo ir emocinės krizės. Kaip bebūtų, turime pripažinti, kad egzistuoja riebi linija tarp nieko nedarymo bei visos atsakomybės numetimo niekuo dėtam laikui ir sąmoningų sprendimų priėmimo siekiant sukurti pozityvų pokytį savo profesiniame ir asmeniniame gyvenime. Linkiu atrasti, kaip greitai galite augti, kai iš tiesų imatės tai daryti.
