Neįtikėtinai tikra istorija arba “Talento nepragersi”
Istorija paremta neįtikėtinais, tačiau visiškai tikrais faktais. Veikėjų vardai, laikotarpiai ir kitos atpažįstamos detalės pakeistos.
Kai kurie žmonės tiesiog negali gyventi be karūnos, kuri patvirtintų, jog jie yra verti.
Turbūt apie tokią karūną svajojo ir Gediminas. Anksti atradęs kameras ir kiną, jis puolė formuoti savo kūrybinę karjerą kaip vietinės televizijos operatorius, o naktimis svajojo apie savo prodakšiono įkūrimą.
Svajojo, svajojo ir prisisvajojo: po keletos metų šalyje užgimė dar viena vaizdo gamintojų įmonė, siūlanti lygiai tą patį, ką ir dešimtys kitų. Vis tik kažkaip tą įmonę per eilę metų Gedui pavyko šiek tiek užauginti. Sklando kalbos, kad visa tai įvyko pažinčių dėka, nes kažkoks giminaitis dirbo didelės agentūros valdžioje ir nuolatos siuntė Gedui naujus klientus.
Turbūt viskas ir būtų buvę gerai, jei ne ta blizganti karūna, kuri Gediminui rūpėjo labiau, nei verslo valdymas. Matote, Gediminas norėjo būti vadovu, direktoriumi, turėti pačią šūstriausią filmavimo įrangą ir jam pavaldžią komandą. Gediminas norėjo būti kažko vertas ir tik taip matė galimybę tai pasiekti. Galbūt tai buvo pasėkmė to, kad gyvenime Gedas buvo linkęs gyventi “po padu”, o galbūt dėl kitų priežasčių - to skaitytojas niekada nesužinos.
Kaip bebūtų, nors ant popieriaus ir švietė “direktorius”, Gediminas nebuvo pasiruošęs dirbti dėl to, kad jo verslas būtų sėkmingas. Jis apsupo save gerokai už jį patį talentingesniais žmonėmis, kuriems tyliai patikėjo projektų kokybę, o pats užsidarydavo namuose, kur “nuolatos atrašinėjo į galybę emailų”. Labai greitai paaiškėjo, kad galybė emailų iš tiesų yra galybė bokalų.
Talento nepragersi?
Tikra tiesa, kad žmonės, su kuriais dirbame, sudaro pagrindą mūsų darbų sėkmei. Gediminas tai suprato ir nuolatos samdė žmones, kurių talentas pranoko jo paties sugebėjimus. Po teisybei, Gedas nuolatos kviesdavo bendradarbiauti būtent tokius žmones, kurie kaip tyčia buvo pasiryžę padaryti viską, kad kūrybiniai projektai pavyktų, o pačiam Gediminui nereikėtų pajudinti nė piršto. Tai buvo tik dar vienas briliantas į jo blizgančią karūną be didelių pastangų.
Deja, vos po kelių bendrų projektų dauguma Gedimino kolegų iškeldavo didelį susirūpinimą jo darbo etika, pasikartojančiu alkoholio tvaiku ir neatliktų darbų kiekiu. Susirūpinę kolegos pykdavo, bardavosi, reikalaudavo pokyčių. Gediminas šiuos pykčius pasitikdavo galvos linkčiojimu, tuščiais pažadais ir skubiu pabėgimu “atrašinėti galybės emailų”.
Kolegos ateidavo ir vos paragavę Gedo virtuvės tuojau pat išeidavo. Tačiau Gediminui tai nesutrukdė ir toliau verbuoti patiklių specialistų, kuriems dar neteko girdėti apie vidinę jo įmonės reputaciją. Ėjo metai ir nusivylusių kūrėjų gretos didėjo, o netrukus video kūrėjų bendruomenėje ėmė sklisti kalbos.
Įdomu tai, kad visos kalbos buvo visiškai vienodos ir piešė tą patį Gedimino paveikslą:
Gediminas griežtai draudė savo kolegoms komunikuoti su klientais ir bet kokį jų klausimą užtikrindavo sprendžiantis pats. Nežinia, ar dėl įgūdžių ar dėl ko kito trūkumo, klausimai niekuomet nebūdavo išspręsti ir projektai visuomet susidurdavo su absurdiškomis to pasekmėmis. Įsivaizduokite projektą, kurio prodiuseris su klientu nesugeba suderinti datos ir laiko, o jūsų filmavimo komanda atvyksta tik tam, kad atsitrenktų į užrakintas duris ir nustebusius žvilgsnius. Ir taip kelias pamainas iš eilės.
Gediminas dažnai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Pirmą ar antrą kartą tai nepasirodydavo įtartina, tačiau ilgiau bendradarbiavę kolegos dalinosi neregėtomis pinigų plovimo istorijomis.
Gediminas nuolatos investuodavo į kuo įspūdingiau atrodančią filmavimo techniką. Tiesą sakant, nė vienas jo projektas nereikalavo nė pusės tos technikos, tačiau Gedui atrodė labai svarbu kaskart pasirodyti visu gražumu. Žinoma, nė vienas jo filmavimas nepraėjo ir be milžiniško matte-box, nes už šio gelžgalio sudaromą “tikros kino kameros” įspūdį klientas, Gedo nuomone, moka papildomai.
Kai projektas būdavo kiek svarbesnis, Gediminas griežtai apsiimdavo jį filmuoti arba montuoti pats. Bėda ta, kad Gediminas nė velnio neturėjo tam tinkamų sugebėjimų. Nepriklausomai nuo stažo, Gedas neskyrė laiko tobulėjimui ir dažnas sostinės renginių videografas savo kinematografiniais sugebėjimais lenkė pono Direktoriaus filmavimo ypatumus.
Nežinia ar dėl to, kad didžiąją laiko dalį pradirbo vietinėje televizijoje, ar tiesiog dėl žinių trūkumo, Gediminas neturėjo žalio supratimo apie montažo režisūrą. Greitai įsigaliojo nuomonė, kad jei Gedas pats montuoja projektą, net ir gerai jį nufilmavus šis užsibaigs nekokybiškai. Iš dalies tai lėmė ir tai, kad Gedo stuburas buvo tiesiog neegzistuojantis ir kiekvieną jo cut’ą tiesiogiai reguliavo klientas.
Gediminas ypač mėgo kviesti režisierius, kurie tik aikštelėje sužinodavo, kad atvyko visai ne režisuoti. Negaudami jokios informacijos apie projektą jie būdavo pristatomi kaip visokeriopai atsakingi už projekto kokybę ir tik stebuklo dėka sukdavosi iš padėties improvizuodami filmavimo metu. Šį darbo modelį Gediminas tiesiog dievino ir jokie kolegų priekaištai nepadėjo jam pasikeisti: kiekvienas projektas, net ir po kalno tuščių pažadų, prasidėdavo kolegoms nežinant nei kas filmuojama, nei kokia jų funkcija aikštelėje.
Pastarasis punktas greičiausiai yra tiesiogiai susijęs su tuo, kad Gediminas niekada nesidomėdavo projektais ir pats. Norite tikėkite, norite - ne, bet Gediminas beveik niekada neskaitė nė vieno projekto scenarijaus. O jei ir skaitė, retai kada suprasdavo ko reikia tokiam scenarijui įgyvendinti.
Kadangi Gediminas neskaitė beveik nė vieno projekto scenarijaus, jis dažnai neturėdavo jokio supratimo kokių resursų iš tiesų reikės projekto įgyvendinimui. Gedo akys neretai užsimerkdavo vos išgirdus didesnę sumą pinigų, kurią klientas yra nusiteikęs pakloti, tačiau net ir tos sumos Gediminas nesugebėdavo protingai paskirstyti. Įsivaizduokite direktorių, kuris neturi žalio supratimo kiek moka už darbų įgyvendinimą ir ar tai telpa į jo turimą biudžetą.
Net ir nieko nenutuokdamas apie turimus biudžetus Gediminas nuolatos taupė: kolegoms mokėjo mažai, sau - visada daugiau, bet apie tokius dalykus kaip pietų pertrauka 12 valandų pamainos metu jis negalėdavo pagalvoti, nes juk nėra pinigų.
Nors ir nuolatos gaudavo klientų iš savo giminaičio, dėl absoliutaus verslo valdymo žinių trūkumo Gediminas vis tiek sugebėdavo prarasti krūvas pinigų. Net ir gavęs projektą su dešimtatūkstantiniu biudžetu jis vis tiek sugebėdavo kažkaip jį sumažinti iki vos poros tūkstančių. Turbūt ne visi klientai akli ir kompetencijos nebuvimas padaro savo.
Na ir absoliuti klasika: Gediminas nuolatos vėluodavo su apmokėjimais už paslaugas, vis krovėsi tūkstantines sumas skolų, o savo vienintelei oficialiai darbuotojai algos nemokėdavo kartais net ištisus mėnesius. Vienas buvęs Gedimino kolega pasakojo užvis liūdną istoriją, kaip niekaip nesugebėjo išsikovoti nemažos atlyginimo skolos, kuri jam buvo reikalinga norint iškelti vestuves. Laimei, vestuves jis iškėlė, tačiau be Gedimino pinigų pagalbos.
Karūna, kuri ritasi po stalu
Kaip vienas ir tas pats žmogus gali norėti autoritetingos profesionalo reputacijos ir tuo pačiu priiminėti tokius absurdiškus verslo sprendimus? Nei man, nei Gedo kolegoms nepavyko šio klausimo atsakyti. Belieka spekuliuoti, kad už šios istorijos herojaus slepiasi ne tik alkoholizmas, bet ir kiti psichologiniai sunkumai, lemiantys nesugebėjimą prisiimti atsakomybės ir kurti realų pagrindą verslui, kurio statusas yra taip stipriai siekiama karūna.
Gedimino karūna krito dar jos neužsidėjus. Su dešimtimis tūkstančių minusu banko sąskaitoje Gedas gyvena vis dar neišsimokėjęs skolų ir intensyviai ignoruodamas kiekvieną buvusio ar esamo kolegos žinutę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad Gedas pasiduoda: jo įmonė ir toliau skelbiasi atliekanti darbus, demonstruoja projektų užkulisius ir kolegų veidus, kurie su juo nebenori turėti nieko bendro. O aš net neabejoju, kad ir toliau atsiras naivių specialistų bei dar naivesnių klientų, kurie iki šiol nebus girdėję apie šio Direktoriaus reputaciją ir sėkmingai pasimaus ant tų pačių, niekuomet nesikeičiančių šakių. Tiesa, neilgam, nes reputacinė žąla jau siekia ne tik didmiesčius, bet ir rajonus.
Kai net moralui nebėra vietos
Iš istorijos pasimokyti beveik nėra ko. Geriausiu atveju galime įsisavinti tai kaip pavyzdį to, kas nutinka siekiant neegzistuojančią savigarbą sulipdyti kitų žmonių sąskaita. Net ir šiandien Gediminas svaidosi pagyromis, kaip jo darbai įkvėpė vieną ar kitą sėkmingą Lietuvos kūrėją. Turbūt tai paskutinis bandymas įsprausti bent vieną briliantą į taip trokštamą karūną. Žinoma, nepaisant to, kad jo minimi kūrėjai su tuo nė lašo nesutinka. Bet realybė šiam Direktoriui niekada labai nerūpėjo.
Belieka linkėti, kad karūnos troškimas nenulaužtų kaklo “Kūrybinio proto” skaitytojams.
Iki susimąstymų.
