Kas sunkiausia mokantis videografijos?

Praėjo daugiau nei metai nuo pirmųjų “Kūrybinio proto” paskaitų, kurios tuo metu šaknis įleido LRT studijoje ir video kūrybos žiniomis maitino būsimuosius režisierius bei operatorius-montuotojus.

Turiu pripažinti, kad tai, nuo ko prasidėjo pirmoji kursų programa, gerokai skiriasi nuo to, kas ši programa yra šiandien. Galima sakyti, kad buvau primiršusi ką reiškia būti visišku naujoku kūrybinėje srityje ir pirmam kartui gerokai apsunkinau studentus pateikta informacija. Lyg to būtų negana, kai kurių tuo metu man “labai akivaizdžių” dalykų iš viso neįtraukiau į mokymų programą. Nebuvau gera mokytoja iš pirmo karto.
Nuo to laiko programą nuolat tobulinau įvesdama aiškesnę struktūrą, daugiau laiko praleisdama temose, kurios statistiškai pasirodė esančios sudėtingiausios, vis didindama praktikos kiekį paskaitų metu ir nuolatos atsižvelgdama į individualius studentų poreikius. Šiandien “Kūrybinio proto” kursai yra sukurti tiek mano rankų, tiek ir suformuoti daugiau nei pusšimčio studentų patirčių.

Vis tik turbūt nebuvo nė vieno studento, kuris atėjęs į bet kurį “Kūrybinio proto” kursą nesitikėjo kiek lengvesnio kelio nei tas, kuris iš tiesų jį pasitiko. Kas gi tokio sudėtingo gali laukti moksle, kurio pamokų pilnas “Youtube” ir kurio karūną dedasi kas antras kameros savininkas? Studentų patirtys rodo, kad siekiant gerų rezultatų svarbu ne tik programos kokybė ar mentoriaus atsidavimas, bet ir pačių studentų gebėjimas mokytis.

Sunkumai, kurių nesitikima

Prieš rašydama šį tekstą paprašiau savo studentų pasidalinti kas jiems buvo sunkiausia mokantis videografijos ir kūrybinio verslo pagrindų. Tiems, kurie pradeda visiškai nuo nulio, sunkiausia suvokti visus techninius kameros valdymo niuansus, kurių pasirodo esant daug daugiau, nei iš pradžių tikėtasi. Net ir į kursus atėję fotografai ne iš karto perpranta filmavimo nustatymus, kurie, jų nuostabai, vis tik skiriasi nuo to, kas įprasta fotografijoje. Tiesa, šie sunkumai neprailgsta dėka ankstyvo šuolio į praktiką ir individualaus kiekvieno studento susipažinimo su jo kameros valdymu.

Tiems, kuriems filmuoti sekasi neblogai, tačiau montuoti dar neteko, sunkiausia pasirodė susipažinti su video montažo programomis. Anot studentų, abi mokomosios programos (Adobe Premiere Pro ir Davinci Resolve) atrodo tokios sudėtingos, kad nejučiomis imi manyti, jog “pilnavertiškai jas išnaudosi tik po kokių trijų metų”. Tiesa, šie studentai greitai nusiramina praktikoje pamatę, kad daugybės video montažo programų funkcijų kiekvieną dieną tikrai neišnaudos. Montažo pagrindai, kurių šie studentai mokosi, yra pilnai pakankami ilgalaikei praktikai siekiant savarankiškai tobulėti.

Vis tik didžiausiu sunkumu dažnam tampa visai ne techninis, o greičiau žmogiškasis elementas. Beveik visi studentai pripažino patiriantys didžiulį stresą, kai reikia nustoti galvoti ir pradėti daryti. Žmogiškasis faktorius lemia tai, kad fokusuojant dreba rankos, sunku savimi pasitikėti, o gavus kūrybinę užduotį norisi ją vis keisti ir adaptuoti į paprastesnę, nes sunku patikėti, jog galiausiai pavyks. “Atrodo viską žinau, o kas jeigu nepavyks?” - sako studentai. Kai kada net ir baigus kursus sunku imti ir pradėti savarankišką kūrybą, nes galvoje vis dar skamba įkyrus balselis, žadantis nenugalimus kovos laukus vos tik pasiimsi kamerą į rankas.

Žmogiškasis elementas yra tai, kas vieną mano studentę du mėnesius stabdė nuo kūrybinės idėjos įgyvendinimo, nes galvoti apie tai, kad bus sunku buvo lengviau, nei imti ir daryti. Visada bus lengviau kalbėti nei daryti. Dar lengviau yra kalbant sau įrodyti, kad yra tūkstantis ir viena priežastis, kodėl daryti iš viso neverta.

Mokėti mokytis

Egzistuoja ir kitas įgūdis, apie kurį retai susimąstome: ne visi vienodai gerai moka mokytis. Kol mokyloje buvote įpratinti tiesiog viską iškalti mintinai, gyvenime tokia mokymosi technika tiesiog neveikia. Net jei jūsų atmintis ir būtų beribė bei antgamtiškai galinga, tikrasis supratimas slepiasi visai ne faktų įsiminime, o jų apjungime su jau egzistuojančiais kontekstais. Be to, verta nepamiršti, kad naujų žinių įsisavinimas - tai ir biologinis procesas, į kurį kartais visai verta atsižvelgti. Štai kodėl savo paskaitose taikau tam tikrą praktinių žingsnių sistemą, kuri gali atrodyti menkai prasminga tiems, kurie mokslą supranta tik kaip informacijos iškalimą, tačiau kuri yra nepaneigiamai naudinga siekiant ilgam įtvirtinti didelį kiekį naujų žinių ir apjungti jas su studentų galvose jau egzistuojančiais kontekstais.

Per metus laiko palyginau du radikaliai skirtingus paskaitų tipus:

• Kursus, kuriuose dominavo nuodugnios teorinės žinios ir kiek mažesnė dalis privalomos praktikos. Visa likusi praktikos dalis buvo palikta savarankiškam darbui pagal kiekvieno galimybes. Įdomu, kad ši programa vis tik atliepė pirmųjų studentų lūkesčius, kurie iš kursų nesitikėjo daugiau, nei iš kokybiškai parengto internetinio kurso.
  

• Kursus, kuriuose kiekvienas kertinis teorijos elementas yra įprasminamas praktinių žingsnių sekoje. Nekalbu apie praktines užduotis - tai vėlesnė veikla, kai pagrindinės žinios jau įgautos. Kalbu apie teorijos ir motorikos apjungimą, leidžiantį įleisti naujai informacijai šaknis keliais žmogaus smegenims suprantamais būdais ir sukurti joms kontekstą.

Skirtumas studentų rezultatų atžvilgiu - milžiniškas. Pirmuoju atveju kokybiškus rezultatus pasiekė tik tie, kurie į kursus atėjo jau mokėdami mokytis. Antruoju atveju net ir tie, kuriems mokytis buvo sunkiau, išėjo su ženkliai geresniais rezultatais. Pripažinsiu, kad kai kada pati nustebdavau, kai iš pirmo žvilgsnio visai nesigaudantis ir už kitus lėčiau besimokantis studentas vieną dieną tarytum prasilaužia ir staiga ima “suvedinėti galą su galu”. Informacija nebeskraido atskirais gabaliukais, ji suformavo sistemą.

Kad tokia sistema veiktų išties produktyviai, svarbu išlaikyti nuoseklią ir pakankamai dažną paskaitų eigą. Neverta apsunkinti studentų įvairiu temų išmėtymu, kaip kad mokėmės mokykloje - dabar matematika, tada lietuvių kalba, o po to fizinis - nes tai tik apsunkina efektyvaus žinių įsisavinimo procesus ir sukuria nereikalingą informacijos triukšmą.

Na, o jei beskaitant kilo mintis, kad “štai kodėl neveikia savarankiškas mokymasis jūtubėj” - iš dalies jūs esate teisūs, tačiau turint stiprų mokymosi įgūdį ir pritaikant tinkamus procesus savarankiškai, mokytis įmanoma ir tokiu būdu.

Taigi,

Visada sakau, kad kūrybinio amato reikia mokytis visą gyvenimą. Tai nėra taip baisu, kaip galo pasirodyti: vos tik išmokstate pagrindus, kurių ir mokau “Kūrybinio proto” kursuose, kartu išmokstate ir mokytis bei nuolat prijungti naujas žinias prie jau jums suvokiamos kūrybinės sistemos. Mokslas netampa vis labiau apsunkinančiu žinių kaupimu į ribotą smegenų biblioteką - jis tiesiog nuolat tobulina ir redaguoja jau esamą vadovėlį ties vienu ar kitu kūrybiniu klausimu. Taigi, manau, kad bet kokiuose moksluose sunkiausia yra ne pasirinkta disciplina, kokia ji bebūtų, o mokymosi įgūdžio formavimas, kol galiausiai tai tampa natūraliai vykstančiu procesu.

Iki susimąstymų.